2011 rugpjūčio 22-28 d.
EN

KINO PROFESIONALŲ ATVIRA DISKUSIJA. 'BALTIJOS FILMAI. FAKTAI IR SKAIČIAI'

Trečius metus viename iš unikaliausių šalies kampelių Nidoje vykstantis festivalis ,,Baltijos banga“ pakvietė žiūrėti naujausius lietuviškus, latviškus ir estiškus filmus. Kol suaugusieji žiūrėjo filmus, vaikai Animacijos mokykloje, padedami garsiausių Lietuvos ir Latvijos animatorių, kūrė animacinį filmuką. O kino profesionalai, kino sąjungų vadovai ir režisieriai buvo pakviesti į diskusiją ,,Baltijos filmai. Faktai ir skaičiai“.

Pateiksime įdomiausias ir kinui aktualiausias diskusijoje nuskambėjusias mintis.

Gytis Lukšas, Lietuvos kino sąjungos pirmininkas.
Tokie susitikimai mums yra būtini. Deja, su artimiausiais kaimynais mažiausiai bendraujame. Kartais išgirstame žiniasklaidoje jų naujienas. Kartais internete perskaitome oficialius dokumentus. Tačiau  geriausia iš pirmų lūpų išgirsti, kas gi trijų Baltijos šalių kine vyksta. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, kinematografininkai nusprendė likti kartu. Beveik prieš dvidešimt metų kino sąjungos susijungė į tarptautinę organizaciją – Kinematografininkų sąjungų konfederaciją. Kiekvienais metais susitikdavome Maskvoje ir pasikeisdavome informacija bei naujienomis. Be to, trys Baltijos šalys sukūrė organizaciją ,,Baltic Films“. Ji buvo sukurta ne tik dėl bendro dalyvavimo Berlyno, Kanų, Karlovy Varų kino mugėse, savo kino industrijos pristatymo. Per ,,Baltic Films“ buvo siekiama reguliariai keistis informacija. Bet prieš dvejus metus Lietuva vienašališkai nutraukė šį susitarimą, pasitraukė iš organizacijos. Pagrindinis argumentas: Lietuva ras efektyvesnį būdą ir galimybes pristatyti savo kino meną festivaliuose ir informuoti pasaulį. Lietuva nutarė dirbti viena pati. Tai, kad Lietuva atskirais stendais gražiai pasirodė Berlyne ir Kanuose – gerai. Kitas klausimas – informacijos apsikeitimas tarp trijų Baltijos valstybių. Kokie yra naujausi skaičiai, tendencijos, faktai? Šis apsikeitimas iš esmės nevyko.
 
Lietuva buvo paskutinė, kuri po Estijos ir Latvijos Kulturkapital fondų sukūrė savo variantą – Kultūros ir sporto rėmimo fondą. 50 proc. viso fondo lėšų atitekdavo sportui, kita pusė likdavo visai kultūrai. Dabar šitas fondas, laimei, išskirtas į atskiras dalis. Latvijoje ir Estijoje nuo 1992 m. egzistuoja nacionalinės kino institucijos (Latvijos kino centras ir Estijos filmų fondas). Pats laikas tokiai institucijai atsirasti ir pas mus. Paruošta nauja Kino įstatymo redakcija, kuri po patvirtinimo Vyriausybėje ir svarstymų bei priėmimo Seime turėtų įteisinti Kino institucijos atsiradimą Lietuvoje.
 
Irma Pužauskaitė, LR kultūros ministerijos profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė.
Norėčiau pranešti džiugią naujieną, kad jau rugsėjo mėnesį planuojamos diskusijos dėl tolimesnio Lietuvos bendradarbiavimo organizacijoje ,,Baltic Films“. Visos trys šalys puikiai supranta, kad regioninis bendradarbiavimas yra naudingas ir reikalingas. Mes – mažos šalys su mažomis rinkomis. Bet po pastarųjų metų individualių nacionalinių stendų įsteigimo atsirado poreikis peržiūrėti bendradarbiavimo modelį ateityje. Estai ateityje planuoja steigti savo stendą. Norisi daugiau koprodukcijų. Džiugu, kad didieji kino ,,grandai“ bendradarbiauja tarpusavyje. Šiais metais įvyko daug pokyčių Lietuvos kine. Keli dideli nacionaliniai stendai kino mugėse, prodiuserių „įjungimas“ ir bendras darbas yra esminis. Vertas pagyrimo nepriklausomų prodiuserių asociacijos aktyvumas. Kanuose ir Le Rošelio nacionaliniai stendai buvo ne ministerijos, o jų darbas. Visas šis judėjimas, tikiuosi, sukels rezonansą ir duos energijos kitiems metams.
 
Trumpai aptarsiu kino industriją šalyje. Lietuva yra Media ir Eurimage programų narė. Tai yra du Europos Sąjungos šaltiniai, iš kurių filmai gauna finansavimą. Kino kūrėjai gali apeliuoti į du fondus Lietuvoje. Tai Kultūros rėmimo fondas (skirtas daugiausia jauniesiems kino žmonėms, debiutantams) ir vieną kartą per metus yra skelbiamas Kultūros ministerijos kino fondo paraiškų teikimo terminas. Nuo 2002 m. finansavimas buvo labai mažas, 1,5–2 mln. per metus. 2007 m. buvo 6 mln. Pernai buvo 4 mln. 
 
Gytis Lukšas.
Mes visada pavydėjome, kad Estijoje šis finansavimas didžiausias iš visų trijų Baltijos šalių (finansavimo kaitą galime matyti leidinyje ,,Facts and Figures“). Ankščiau vienam ir tam pačiam filmui galėjai parengti projektą Kultūros ministerijos kino tarybai ir papildomai prašyti pinigų iš Kultūros rėmimo fondo. Jie tarpusavyje susiderindavo ir, jei projektas vertingas, abu finansuodavo. Dabar yra apribojamų – paraišką gali pateikti tik vienam iš fondų. Iš dviejų šaltinių vienam projektui gauti finansavimą Lietuvoje negalima.  
 
Irma Pužauskaitė.
Džiugu, kad yra Eurimage ir Media fondai, kur galima paduoti paraiškas papildomam finansavimui.
Kultūros ministerijoje dirba du žmonės, kurie atlieka visą darbą (paraiškų priėmimas, filmų indeksavimas ir registravimas). Lietuva buvo paskutinė, kuri apsikrikštijo, ir paskutinė, kuri įkūrė Kino centrą. Dabar Kultūros ministerija ir formuoja, ir įgyvendina kino politiką. Tai – labai žalingas modelis. Su naujuoju kino įstatymu įvyksta esminis pokytis. Įkūrus Kino centrą, šios dvi funkcijos atsiskiria. Kultūros ministerija suformuotos kino politikos įgyvendinimą paveda Kino centrui. Atstovavimas užsienio įstaigose, filmų reitingavimas, indeksavimas ir registravimas, lėšų skirstymas, kino projektų įgyvendinimas taip pat skiriamas Kino centrui. Prisideda dar papildomos funkcijos – tarptautiniai ryšiai ir atstovavimas Lietuvai tarptautinėse mugėse. Svarbi funkcija – lietuviško filmo sklaida Lietuvoje ir užsienyje. Kino kūrėjų edukacija dabar užsiima Media. Norint pokyčių kine, ši nedidelė funkcija yra esminė. Turi būti vykdomas visuomenės edukacija ir media raštingumas. Juk Latvijos kino centre vyriausybės paremtus filmus galima pamatyti bibliotekoje, kino muziejuje, internete. O lietuviškus filmus pamatyti labai sunku, kiekvieno reikia ieškoti pas prodiuserį.

Gytis Lukšas.
Ruošdami kino įstatymą, tyrinėjome Latvijos, Estijos ir dar 9 ES šalių patirtį ir kino institucijų veiklą. Kino institutas turi rūpintis ir kino paveldu.
 
Irma Pužauskaitė.
Įkūrus kino institutą, atsiras daugiau rankų rūpintis kinu. Kino įstatymas apibrėžia nacionalinio, eksperimentinio kino definicijas. Pagal ES nuostatas, 75 proc. filmo gamybos finansuojama iš valstybės biudžeto. Gauto finansavimo 80 proc. reikia išleisti Lietuvoje ir tik 20 proc. – kitose šalyse. Kino centre nebebus deleguotų narių kino taryboje, bet bus samdomi ekspertai pagal viešąjį konkursą. Tikimės, kad tai nulems atrankos kriterijus finansavimo kokybės atžvilgiu.
 
Gytis Lukšas.
Senajame kino įstatyme buvo numatyti 5 filmo finansavimo šaltiniai. Pamažu jų mažėjo. Kaip kompromisą į kino tarybą priėmėme televizijų atstovus, su sąlyga, kad 50 proc. nuo kabelinių TV licenzijų gautų lėšų bus skirta nacionaliniam kinui. Palaipsniui šis skaičius iš įstatymo dingo, tačiau televizijos atstovai kino taryboje liko. Anksčiau buvo numatyta, kad 30 proc. nuo PVM mokesčių, kuriuos moka kino teatrai už užsienio filmų rodymus, bus skirta nacionalinės kinematografijos vystymui. Toks punktas buvo įtrauktas ir veikė ilgą laiką. Mes norėjome pasiūlyti šį procentą padvigubinti. Tai mums garantuotų didesnį finansavimą. Deja, po svarstymų Vyriausybėje liko tik frazė: ,,Lietuvos kinematografas finansuojamas iš biudžeto“. Finansavimo šaltinio, kuris būtų nepriklausomas nuo valdančios politinės partijos ar valdžių kaitos, neliko. 
Retoriškai klausiau Kultūros ministerijos, kam mums reikalinga institucija, jei neturėsime pinigų kino kūrimui? Kai yra filmų, tada reikalingos ir institucijos. Tuomet galima kalbėti ir apie filmų platinimą, stendus festivaliuose. 

Erika Laansalu, Estijos Kinematografininkų sąjungos pirmininkė.
Dabar ieškome naujo Estijos kino vystymosi kelio. Ir vietoj Estonian Film Foundation siekiame įkurti kino institutą, kaip ir pradžioje buvo sugalvota. Mūsų patirtis nėra pati geriausia, iš kurios reikia mokytis. Jūs minėjote, kad pinigų skirstymu rūpinsis kviestiniai ekspertai. Kaip jūs tai siekiate įgyvendinti? Mes turime vieną ekspertą. Šis ekspertas jau keletą kartų pasikeitė, dažniausiai tai būna kino žurnalistas. Nepažįstu nė vieno šalyje, kuris būtų patenkintas tokia padėtimi. 
 
Irma Pužauskaitė.
Europoje yra tokia praktika, kad fondo ir instituto funkcijos yra panašios. Tai – kino sklaida, reprezentavimas. Ruošiant mūsų kino instituto pagrindą, buvo atsiremta į skandinavų patirtį, danų ir norvegų kino institutus. Lietuvoje yra ekspertų, kurie konsultuoja media programas, todėl praktikos jau yra. 

Erika Laansalu.
Centras ir fondas yra skirtingi dalykai. Fondas yra skirtas valstybės pinigų skirstymui. Jis negali apibrėžti politikos, o privalo ją įgyvendinti. Institutas arba kino centras gali tai daryti. Estijos kultūros ministerijoje yra vienas patarėjas kino klausimais. 
 
Gytis Lukšas.
Net Švedijos kino institute ar Norvegijos filmų fonde aš išgirdau daug nepatenkintų žmonių dėl to, kaip dirba šios institucijos. Mes ieškome po grūdelį tų kino institucijos galimybių, kurios yra kitose šalyse. Mane apstulbino, kai sužinojau, jog Austrijos kancleris pats pasirašydavo filmų finansavimo planą. Nenorėtume, kad Lietuvoje tokia sistema veiktų.
 
Ieva Romanova, Latvijos kinematografininkų sąjungos pirmininkė.
Maždaug prieš ketverius metus prancūzai taip pat dejavo, nes buvo krizė. Prasidėjus didelėms reformoms, mes Latvijoje apgynėme kino centrą vieša linksma protesto akcija ,,Eizenšteino sapnas”. Mes didžiuojamės pasiekimu, kad kūrybinės kino ir prodiuserių sąjungos skiria savo ekspertus. Dabar turime šiokią tokią įtaką šiems ekspertams. Mes paskyrėme tris ekspertus, iš jų gauname informaciją, kaip vyksta finansų skirstymas. Profesionalius ekspertus turi skirti kūrybinės sąjungos. 
 
Gytis Lukšas.
Kino sąjunga turi aktyviai dalyvauti, parenkant tokius ekspertus, bet nebūtinai deleguoti daugiausia narių į tokią komisiją. Suomijoje Generaliniu ekspertu buvo vienas žmogus, kurį tvirtindavo ministras pirmininkas. Vienas žmogus turėjo tvirtinti visus kino projektus. Tačiau Suomijoje tas eksperimentas truko labai trumpai ir buvo grįžta prie įprastos ekspertų komisijos. 
 
Erika Laansalu.
Mes esame labai maži ir vienas kitą puikiai pažįstame, esame vienas su kitu susiję. Tai trukdo. Didelėje šalis ekspertas išties labiau nepriklausomas. 

Ieva Romanova.
Norėčiau pasigirti, kad mes kažkokiu keistu būdu šiemet „aplenkėme“ Lietuvą. Lietuva visą laiką buvo mažiausiai kino finansuojama šalis. 2010 m. mes atsidūrėme ,,garbingoje“ paskutinėje vietoje. Palyginus su 2008 m., filmų finansavimas sumažėjo 72 proc. Kitos kultūros sritys nukentėjo mažiau, maždaug 30–40 proc. Mūsų patys didžiausi mokesčiai, mažiausias vidutinis atlyginimas, mažiausia kino teatrų ir ekranų juose skaičius. Tačiau kino bilietai patys brangiausi. Taigi, mes – avangarde. Kultūros rėmimo fondas veikia pakankamai demokratiškai. Vyksta reguliarūs įvairių sričių kultūros projektų konkursai. Tačiau jie turi vieną pagrindinę bėdą. Kai buvo kuriamas, jis turėjo būti finansuojamas iš alkoholio, tabako ir lošimų akcizinio mokesčio. Jis nuolat didinamas. 2004 m. jo finansavimą pakeitė: jis neturi būti didesnis nei praeitais metais. Dėl to labai nukentėjome per krizę. Net didelės studijos turėjo pristabdyti veiklą. Kita problema – atitinkami kriterijai, pagal kuriuos nustatomas finansavimas. 55 proc. iš jų tenka prodiuserių darbui, 45 proc. – kūrybiniam darbui. 25 proc. iš visų 100 lemia Kino centras. Įvertinama ankstesnė prodiuserio veikla ir bendradarbiavimas su Kino centru. Jaunam prodiuseriui neįmanoma gauti finansavimo. Janis Streičas pagal kūrybinę veiklą gavo didžiausią įvertinimą, tačiau dirbdamas su nauja prodiuserine firma prarado didelę dalį reitingavimo. Tokių projektų buvo keletas. Pradeda įsivyrauti nuomonė, kad prodiuseris – pats pagrindinis kine. Nors praktiškai jis eina tik už režisieriaus. 

Irma Pužauskaitė.
Media programoje prodiuseris iš projektų gauna pinigus ir jis atsakingas už jį. Todėl ir vertinamas jo sugebėjimas įgyvendinti projektą. 

Gytis Lukšas.
Media ir Eurimage projektuose prodiuseris negautų finansavimo, jei  neturėtų gero scenarijaus ir žinomo režisieriaus. Europietiško kino tradicijos visą laiką iškelia režisieriaus reikšmę. Amerikietiškame kine visada kovojo dėl įtakos prodiuseris ir režisierius.  Tačiau tai nėra sustingusi dogma.
Ieva, Jūs pasiekėte didelių rezultatų, kad dalis Latvijos filmų būtų pasiekiama bibliotekų lankytojams. Mažų kaimo bibliotekų lankytojai nemokamai gali žiūrėti klasika tapusius latviškus filmus. Ir tai Jūs sugebėjote padaryti krizės metais. Lietuvoje tai – neįgyvendinama svajonė. 

Ieva Romanova.
Pagrindinis dalykas, dėl kurio mes kuriame filmą – žiūrovas. Didelis darbas yra filmą padaryti pasiekiamą žiūrovams. Galimybė žiūrėti filmus bibliotekose buvo įgyvendinta už Europos Sąjungos pinigus. Tai ne tik klasika, bet ir nauji filmai, jau laimėję prizų tarptautiniuose festivaliuose. Yra nedaug restauruotų senųjų filmų. Mūsų autoriai kol kas bijo dėti savo filmus į internetą, nes sistema kol kas neįsivažiavusi. Kitas geras reiškinys, turint mažai pinigų, – organizuojamas konkursas platinti filmus ne Rygoje. Nacionalinio kino distribucija finansiškai nenaudinga. Kino sąjunga tapo vienu iš filmų platintojų daugiau nei šimte mažų miestelių. Tapome tarpininku tarp vietinių kultūros centrų ir prodiuserių. Vietiniams
gyventojams leidžiame pasirinkti, kada kokį filmą rodysime. Atsiranda dėmesys ir atgalinis ryšys. 
 
Erika Laansalu.
Pernai Estijoje filmams buvo skirta 5,5 mln. eurų. Šiais metais – 5 mln. Tokia suma suplaukia iš skirtingų finansavimo šaltinių į fondą ir vėliau išskirstoma filmams. Yra atskira eilutė bendriems su užsieniu projektams. Numatyta pinigų kino teatrų rekonstrukcijai (35 tūkst.). Numatę finansavimą Estijos kino šimtmečio paminėjimui 2012 m. Šitie pinigai skirti senų filmų restauracijai, kuri atliekama Suomijoje. Iš Cultur capital gauta 1,5 mln. eurų. Pusė sumos skirta vaidybiniams filmams. 50 tūkst. – animaciniams filmams. 500 tūkst. eurų – dokumentikai. Pernai išleisti 7 pilnametražiai vaidybiniai filmai. Tačiau ne visi jų finansuojami iš valstybinių pinigų. Vienas jų buvo pradėtas kurti kaip trumpo metražo studentiškas dokumentinis filmas, vėliau jis peraugo į pilno metražą. Yra filmų, kurie visai negavo valstybinės paramos. Dokumentinių sukurta maždaug 30. Animaciniai filmai gauna beveik 100 proc. finansavimą. Turime dvi studijas – lėlinę ir pieštinę, įkurtas buvusių Talin film vadovų. Čia dirbantys žmonės reguliariai gauna atlyginimus, turi priklausančias atostogas ir gauna atostoginius. Tai neįprasta vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrėjams. 
 
Ieva Romanova.
Latvijoje išleisti keturi pilno metražo vaidybiniai filmai. Baigiami trys pilno metražo ir vienas trumpametražis, aštuoni dokumentiniai filmai. Animacijoje keturi filmai baigiami kurti, nė vienas nepradėtas.
 
Janis Streičs, režisierius.
Kuomet latvių animatoriai senais gerais laikais nuvažiavo į Holivudą ir pasiūlė pieštinės animacijos kūrėjams bendradarbiauti, jie nesuprato: ,,Jei mums ko reikia, mes nusiperkame“. Tokia istorija daug pasako. Man atrodo, mūsų mažose valstybėse yra pinigų, tačiau jie išleidžiami ne ten, kur reikia. Nacionalinis kinas – tai tautos pilnavertiškumo reikalas. Kadaise buvo Aralo jūra, kuri vėliau išdžiuvo. Kino žurnale mačiau, kad vienas laivas vadinosi ,,Tarybinė Latvija“ ir jis stovi išdžiuvusioje jūroje. Dabartinėje Latvijoje tokia pati situacija: pinigų nėra, o kinas yra. Žlugo sistema, kurioje funkcionavo gamybos, rodymo, platinimo sritys. Dabar šito nebeliko, ir mes esame kaip laivai be jūros. O ką turime? Mes esame atskirų tautų atstovai. Turime jaunus talentingus žmones, gyvenimiškos patirties ir istorijų, kurias galime ekranizuoti. Mes turime materialinę bazę ir pigią darbinę jėgą (ir tą išnaudoja didelės kompanijos). Turime ir kvalifikuotų darbuotojų. Dabartinis kino jaunimas šalyje dirba daug profesionaliau. Daug turtingesnių šalių atvažiuoja filmuoti į Latviją, todėl privalome tai išnaudoti. Reikia persiorientuoti ir suprasti, kad mes jau Europos sudėtyje ir šiek tiek pakeisti mąstymą. Reikia jausti pasididžiavimą dėl to, kas esame ir kokį kiną kuriame. 
 
Mart Kivastik, režisierius.
Mes praradome daugiau nei sistemą. Mes netekome kino kultūros ir visos ankstesnės režisierių kartos. Ir tik paskutiniais metais mes pradėjome kurti gerus filmus, nes išaugo nauja kino žmonių karta. Aš tikiuosi, kad mes atradome naują mąstymą ir kuriami filmai ateityje dar gerės. 
 
Jūratė Samulionytė, režisierė.
Lietuvoje taip pat auga kino karta, diktuojanti naujus impulsus. Paskutinius trejus metus ateina į kino teatrus daugiau žmonių. Ankščiau klausdavo: ,,Ar yra lietuviškas kinas?“.
Dar nekalbėjome apie nacionalinio kino distribuciją. Lietuviškus kinus galima pamatyti tik Vilniuje, dokumentinius – tik festivalio metu. Didieji distributoriai neplatina trumpo metražo filmų, o mažieji neturi tam teisių. Trumpo metražo filmus kino teatruose sunku rodyti kaip atskirus filmus dėl jų formato. Kitose šalyse taip pat sunku parodyti tokį formatą. Kultūros atašė užsienio šalyse turi sekti žinias ir kiekvieną filmą rankioti atskirai. Nes nėra vienos sistemos. 
 
Erika Laansalu.
Nesvarbu, kokia karta kuria filmus. Distribucija yra didelė problema visiems kino kūrėjams. 

Gytis Lukšas.
Mūsų filmų distribucija rūpinsis įkuriamas Kino centras, kuris tam turės realias galimybes.
 
Mantas Kvedaravičius, režisierius.
Man kyla klausimas, kaip mes, susikoncentravę į save, galime pasakyti ką nors globalaus pasauliui? Filmas turi asocijuotis su lietuviška kultūra. Viena iš klaidų yra ta, kad nacionalinis kinas yra apibrėžtoje vietoje ir laike. Kino kalba turi išplaukti iš vietos, kurioje jis buvo sukurtas, kurioje režisierius gyvena ir formuojasi. Reikia atsisakyti nepilnavertiškų minčių. O Kino centras turi būti kaip tarpininkas, platinant mūsų filmus. 
 
Gytis Lukšas.
Jei teisingai supratau, tu esi už autorinį kinematografą ir už universalią kino kalbą, suprantamą visam pasauliui. Filmas neturėtų būti užšifruotas etnografiškai. Tačiau tik būdami patys savimi, nepanašūs į kitus, mes būsime kam nors įdomūs. 

Andis Mizišs, režisierius.
Filmai kažkam turi būti reikalingi. O pirmiausia – žiūrovui. Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje žmonės pirmiausia turi norėti žiūrėti savo filmus. Nesvarbu, kaip mes jį pavadinsime – prodiuserio, režisieriaus, nacionalinis kinas. Žiūrovas turi norėti žiūrėti filmus. Per dvidešimt metų mes nesupratome, kad turime kurti filmus, įdomius žiūrovams. Latvijoje vienu metu režisieriai kurdavo filmus, įdomius tik jiems patiems. Per dvidešimt metų, neturėdami atgalinio ryšio, mes praradome žiūrovus. Žiūrovai taip pat prarado gebėjimą žiūrėti gerą filmą, nes priprato prie amerikietiško lengvo turinio filmo. Janis Streičas sukūrė ,,Rudolfo palikimą“ ir įrodė, kad norėdami pamatyti filmą, žmonės stovi eilėse. Tai turi suprasti ir prodiuseriai. Latvijos kinas niekada neuždirbs į jį investuotų pinigų. Latvijoje kol kas yra tik vienas prodiuseris, kuris dirba su J. Streiču, suprantantis prodiuserinį verslą. 
 
Gytis Lukšas.
Apibendrindamas mūsų pokalbį, norėčiau prisiminti vieną faktą. Maža šalis Danija yra didžiulė kino valstybė. Planuodamas naujausią savo projektą su jais, klausiau, kaip jie to pasiekė. Danai ilgai juokėsi ir sakė: „Mes negalvojome apie save, kad esame maži...“ – tai jų žodžiai. Norėčiau visus pakviesti negalvoti apie save, kaip apie mažus mene. Nesame blogesni už kitas valstybes. Galime lygiuotis į kitas šalis savo profesionaliąja kultūra. Sutikęs Niujorke Larį Kardišą, Moma kino departamento vadovą ir New York Times apžvalgininką, pasinaudojau laiminga proga, ilgai su juo kalbėjausi apie kiną. Jis pavirtino, kad amerikiečiai daugiausia pinigų išleidžia (ir uždirba) karo pramonei, o antroje vietoje visą laiką buvo ir bus kino industrija. Net ir blogiausiame amerikietiškame filme jaučiame, kad jie myli Ameriką, didžiuojasi savo šalimi. Pasaulį užkariavo ne ginklais, o filmais, „užkrėtė“ savo herojais ir savo vertybėmis. Kažkada kultūros ministras S. Šaltenis pareiškė, kad jis padarys Lietuvą teatro valstybe. Ir jam  pavyko. Aš laukiu ministro, kuris padarys Lietuvą kino valstybe. Mes visi jam padėsime. Vienas geras filmas šalies labui, jos įvaizdžiui pasaulyje gali pasitarnauti daugiau ir greičiau nei ilgalaikės diplomatų pastangos.