Režisierė Aistė Žegulytė: vaizdą vertinu labiau už tekstą

Pirmojo ilgametražio dokumentinio Aistės Žegulytės filmo "Animus animalis (Istorija apiežmonės, žvėris ir daiktus)" veikėjai taksidermistas, elnių augintojas ir zoologijos muziejus darbuotojas gyvena aplinkoje, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties tapo jau beveik nepastebima. Siurrealistiniame pasakojime gyvūnų iškamšos varžosi dėl gyviausios pozos ar tikriausio žvilgsnio. Sukūrusi savitą kino kalbą, režisierė tęsia poetinio dokumentinio kino tradicijas ir vaizdai kuria filosofinį pasakojimą apie tai, kas yra tikra, o kas ne. 

 

Prisimenu, kažkada labai seniai vaikystėje vis pagalvodavau, kaip padaromos gyvūnų iškamšos. O kaip tavo dokumentiniame filme atsirado taksidermistai? 

Nuvažiavus į Kauno Tado Ivanausko Zoologijos muziejų prie manęs priėjo toks vyresnis, su žaliu chalatu vyras ir klausia: ką tu čia filmuoji? Geriau ateik pas mus į dirbtuves ir pamatysi, kaip atsiranda tos iškamšos. Jis mane nusivedė į tas dirbtuves ir pradėjo pasakoti istorijas: kaip žmonės ateina darytis augintinių iškamšų, kaip jie važiuoja į taksidermijos čempionatus, kur renka geriausią iškamšą, kokie vertinimo kriterijai – geriausias žvilgsnis, tikriausia poza, ir kaip jie džiaugiasi, kad jiems pavyko atkartoti tą žvėrį. Ta atmosfera iš vienos pusės buvo nejauki, iš kitos – kažkuo traukė. Praėjo metai, o aš vis prisimindavau tas tasksidermijos dirbtuves ir taksidermistų papasakotas istorijas. Tuo metu kaip tik reikėjo filmuoti magistrinį. Supratau, kad reikia važiuoti pas juos. Pasikviečiau Vytą [red. past. – operatorių Vytautą Katkų]. Man atrodė, kad jam tokios temos prie širdies, patinka tokius keistus dalykėlius filmuoti. Mes nuvažiavę pasidarėm ten nuotraukų ir mums abiem labai tiko ši tema. 

O kaip filme atsirado medžioklė?

Medžioklės tema atėjo savaime. Juk iš kur tie dauguma gyvūnų atsiranda? Jie yra sumedžiojami. 

Ar buvo sunku surasti medžiotojų, kurie norėtų būti filmuojami medžioklės metu? 

Nelabai. Vienas iš taksidermistų nuolat medžioja. Buvo gal spalio mėnuo, mes tiesiog sėdėjom pas juos kambariuke, valgėm pietus ir tas taksidermistas sako mums: jums reikia į medžioklę nuvažiuoti, netrukus bus tokia Šv. Huberto šventė. Tai – medžiotojų globėjo diena. Bažnyčią medžiotojai papuošia gyvūnų iškamšomis, švenčia su vynu, maistu, sumedžiota žvėriena. Jie surengia šventę bažnyčioje ir pasimeldžia už mirusius medžiotojus, žvėris. Man atrodė, kad tai bus nuostabu, tai būtina nufilmuoti. Kai mes važiavom į tą šventę, dar nebuvome pabuvoję nei vienoje medžioklėje. Tai buvo tikrai įdomus vakaras. 

Žiūrint filmą tikrai pajuntama keista atmosfera: bažnyčioje – iškamšos, ragai, muzika. Net nepagalvotum, kad Lietuvoje medžiotojai turi tokią šventę. 

Taip. Tai yra tokie Viduramžiai, taip archajiška, net mistiška.  

Istoriją pasakoji labiau vaizdais nei žodžiais. Dialogai filme nėra tokie svarbūs, kaip ir ankstesniame filme „Tapatumai“.

Man turbūt svarbiausias dalykas – pasakojimas vaizdais. Tai noras sukurti vaizdinę kino kalbą, kino taisykles, kurių vedinas žiūrovas galėtų perskaityti istoriją. Kinas tai ir yra. 

Žmonės nuo senų laikų svajojo apie amžiną gyvenimą, galimybę sustabdyti laiką. Taksidermistai, kaip kokie svajotojai, tarsi bando sustabdyti laiką, prikelti tuos, kurių niekada nebesugrąžins. Kaip tu pati priimi gyvenimo ciklą? Bandai jį paveikti? 

Man atrodo, tai – viena pagrindinių ir mano pačios baimių; tai klausimai, kurie neduoda ramybės, todėl apie tai bandau kalbėti: kas yra laiko praradimas, kaip susitaikyti su tuo, priimti? 

Manau, kad galime paveikti savo sąmonę ir suvokimą. Tokiame metafiziniame lygmenyje. 

Bet fizikinio laiko praradimo jausmo nepakeisi, o bandymas tai suvokti, su tuo taikytis ir yra drama, žmogaus tragedija. Pats kinas, fotografija, sustabdo, perkuria, atkuria laiką, tai mane žavi.  

Iš to turbūt ateina mano naujo filmo apie biodestruktorius tema. Filmo idėja – sukurti nenutrūkstamo judėjimo metaforą. Gamtoje viskas susideda iš nesibaigiančių ciklų. Sakykim, yra dvi bakterijos ir jo be sustojimo dalijasi. Jos niekada nei miršta, nei gimsta. Yra tik du procesai. 

Nėra nei pradžios, nei pabaigos. 

Taip. Yra tik kažkoks amžinas judėjimas, jo suvokimas, pajautimas, būties supratimas. 

Žiūrėdama filmą vietomis pagavau save galvojant, ar tai realybė, ar fikcija. Kiek tau pačiai, kuriant dokumentinį kiną, yra svarbi realybė? 

Tiek dokumentiniame, tiek vaidybiniame kine man svarbu tikrovė ir patikėjimas ja. O apie tikrumą, ar čia yra tikra, ar netikra – vaizdas savaime gali būti fikcija visų šių vaizdinių manipuliacijų pasaulyje. Vaizdas labai dažnai yra fikcija. Manau, kad to net negalima kvestionuoti. Aš dabar matau vieną vaizdą pro langą, o tu kitą. Kai filmuoju, man iškart atrodo, kad tai yra mano pasaulis.

 

Pats filmas yra kaip siurrealistinė pasaka. 

Mes iš tikrųjų stengėmės tai sukurti. Patys ieškojome ir stengėmės visa tai suprasti, nes mums tema buvo pilna siurrealizmo ir absurdo. Mes bandėme suprasti, kas yra tikra, ir, kas gali būti labiau tikra negu tikra arba netikriau negu netikra. 

Filme gausu siurrealistinių scenų, kaip, pavyzdžiui, iškamšų čempionatas Suomijoje. Kaip jauteisi jas filmuodama, ar pati nepagavai savęs viso to kvestionuojant? 

Tas tikrovės ir netikrumo klausimas, man atrodo, visada iškyla, ypač kalbant apie visą vaizdo kultūrą, o tada – ir gyvybę, mirtį, iškamšą. Pati iškamša – kiek ji yra tikra? 

Su operatoriumi Vytautu Katkumi esi dirbusi ir anksčiau, tačiau jis niekada nebuvo pagrindinis tavo filmo operatorius. Kaip sekėsi kartu kurti filmą?

Manau, labai gerai. Mes vienas kitą visiškai užkrėsdavom idėjom, papildydavom. Jeigu ne Vytas, tikrai nebūčiau padariusi šito filmo ir jo užbaigusi. Tai yra žmogus, kuriam labiausiai esu dėkinga. 

Vaizdo formatas (4:3) dar labiau sustiprina patį pasakojimą. Kuris iš jūsų jį pasiūlė? 

Jis yra šiek tiek prievartaujantis, kaip ir pati tema. Mes labai daug kalbėjome apie kameros žvilgsnį, kad jis turėtų būti žmogiškai vojeristinis. Vytas pasiūlė šį formatą ir, manau, kad jis labai tiko. Mes nemažai ginčijomės su komanda, ar reikia tokio formato, bet su Vytu jį išsikovojome. Aišku, jis nėra patogus, bet pats filmas irgi nekalba patogia tema. 

Kalbant apie nepatogią temą. Filme yra atvirų scenų, kuriose išdarinėjami gyvūnai. Ar pačiai nebuvo sunku tai stebėti? 

Man tai visiškai ne. Tai yra gamta, realybė. Netgi pasakyčiau, kad montaže tai atrodė baisiau negu realybėje. Kai būni filmavimo aikštelėje, atrodo, juk prisideda ir kvapas. Bet gal taip yra, nes nesusikoncentruoji į vieną tašką. 

Pati pirma filmo scena, kurioje grybas skaido negyvą pelę ir kitos kelios scenos reikalauja didelio pasiruošimo ir jas itin sunku „pagauti“ iš pirmo karto. Kiek tekdavo praleisti laiko prie vieno kadro, kad pasiektum norimą rezultatą? 

Manau, kad su grybu tikrai ilgiausiai ir užtrukom. Nuo idėjos iki filmavimo praėjo gal pusantrų metų. Patį grybą auginome gal metus. Kartais galvodavom, kad jau tikrai nebeužauginsim. Bet vis nepasiduodavom, nes viduje vis kažkas sakydavo, kad reikia tos scenos. 

O iš kur atsirado pats grybas? 

Grybas yra užaugintas iš trijų grybų. Jų pavadinimai yra labai ilgi ir lotyniški, todėl negalėčiau jų dabar išvardinti. Vienas duoda struktūrą ir spalvą, kitas padaro tas gijas, siūlus, trečias nulemia savybę ardyti labiau gyvulinės kilmės baltymus, tai yra jis valgo gyvūnus labiau nei augalus. Taip mes dar ir ieškojome, kad grybas nebūtų pavojingas žmogui. 

Ar jį auginote termostate? 

Mokslininkai mums pasakė, kaip turėtume jį auginti. Termostate turėjo būti palaikoma tam tikra temperatūra, drėgmė, nes pats grybas turėjo savo reikalavimų.

 

Prieš kino režisūrą studijavai fotografiją. Kiek ji tau padėjo kuriant vaizdinį pasakojimą? 

Mane fotografija atvedė į kiną. Aš visada vaizdą vertinau labiau už tekstą. Man tai buvo paveikiau ir vaizdu labiau negu žodžiu galėjau išreikšti savo jausmus, norą kalbėti apie pasaulį. Man atrodo, tai, ką noriu pasakyti, daug lengviau parodyti per vaizdą, sudėliotas vaizdines mintis. Kai mokiausi fotografijos, turėjau gerą kino istorijos dėstytoją Skirmantą Valiulį, kuris, manau, mane irgi pastūmė į kino kūrybą. 

Studijų metu režisavai vaidybinius ir dokumentinius filmus. Kuo tave patraukė dokumentika? 

Prisimenu, dar prieš stojant į LMTA, sakiau, kad kursiu dokumentinį kiną. Mane visada žavėjo galimybė eiti ir kažką atrasti, ir to atradimo žavesys, adrenalinas tikriausiai ir patraukė. Visąlaik atrandi visokių netikėčiausių dalykų, galima tai vadinti stebuklais, arba likimo dovanomis. 

Pas mus dokumentinio kino tradicija yra labai gili, ypač poetinės dokumentikos. Paties Audriaus Stonio, Henriko Šablevičiaus filmai. 

Taip. Manau, mane tai stipriai paveikė, mokė kino kalbos, todėl myliu lietuvių poetinę dokumentiką, lėtus jų filmus. Tas pasakojimas gali būti toks stiprus, kaip koks metafizinis pasisakymas. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų šios mokyklos, galbūt nebūčiau pasirinkusi dokumentinio kino, nes ji daug davė. 

Lenkija irgi turi šią tradiciją, dėl to ir važiavau ten per mainų programą. Pirmieji Krzysztofo Kieslowskio filmai, Kazimierzo Karabaszo kūryba, kiti. Kadangi paskaitos vyko lenkų kalba, aš ne viską iki galo suprasdavau, tai tiesiog eidavau ir žiūrėdavau tuos filmus.

 

Nuotraukose - režisierė Aistė Žegulytė, kadrai iš filmo (2,4), A. Žegulytė ir operatorius Vytautas Katkus.